Katalogas apie Tuskulėnų dvaro rūmuose rodomą ekspoziciją „Projektas – HOMO SOVIETICUS“, kuria siekiama atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Tai bandymas suprasti Sovietų Sąjungoje ir sovietinėje Lietuvoje gyvenusį žmogų, kartais dar vadinamą homo sovieticus, ir kartu parodyti, kokiomis sąlygomis jis gyveno ir koks buvo. Per daiktus, tekstus, atsiminimų fragmentus ir kitus tą pasaulį atspindinčius eksponatus siekiama atskleisti to laikmečio dvasią ir bendrus sovietinės epochos ypatumus. Siekiant pabrėžti sovietmečio daugialypiškumą ir vidinius paradoksus visa ekspozicija pateikiama trimis lygmenimis: viršutinėje ekranų ir eksponatų dalyje – tai, kas buvo matoma viešai, oficialiai skelbiama ir propaguojama; per vidurį – tai, kokia buvo žmonių kasdienybė, kas buvo laikoma „normaliu“ dalyku; apačioje – sovietinio „normalumo“ nukrypimai: nuo nusikalstamumo iki nepasidavimo ir priešinimosi sistemai ir t. t. Žinoma, toks padalijimas yra sąlygiškas – gyvenime juk viskas susipina. Galbūt ne vieno eksponato vieta kels abejonių ar atrodys, kad jį reikėtų perkelti kitur. Eksponatų aprašuose siekta pabrėžti sovietinės tikrovės paradoksalumą, vidinį prieštaringumą. Visa tai atskleidžia esminį šios ekspozicijos bruožą – ji nebaigtinė, kaip nebaigtinis ir sovietmečio vertinimas ar pastangos jį suprasti.
In the Tuskulėnai Manor House, an exposition entitled “Project – HOMO SOVIETICUS” is displayed. The aim of the exposition is to reveal the efforts and means of the Soviet totalitarian regime to create a new social, cultural, and political environment. It is an attempt to understand an individual living in the Soviet Union and Soviet Lithuania, who is sometimes called homo sovieticus, and at the same time to reveal his characteristics and living conditions. Objects, texts, fragments of memoirs, and other exhibits reflecting that world serve to reveal the spirit of that time and the general peculiarities of the Soviet era. In an effort to emphasise the multifaceted nature and internal paradoxes of the Soviet era, the entire exhibition is presented at three levels: the upper part of the screens and exhibits is devoted to the things that were seen in public, officially announced and propagandised; in the middle, the visitors can see how the daily life of people looked like and what was considered “normal”; at the bottom, deviations from the Soviet “normality”, starting with crime and ending with the fight and resistance against the system, can be seen. Such division is, of course, conditional, since everything is intertwined in life. The location of one or another exhibit is likely to raise doubts or trigger thoughts that it should be moved elsewhere. The descriptions of the objects exhibited aim at emphasising the paradoxical nature and internal contradictions of the Soviet reality. All this reveals a fundamental characteristic of the exposition – it is as non-definitive as the assessment of the Soviet era or the effort to understand it.
