„Genocidas ir rezistencija“ 2020 m. Nr. 2 (48)

2,00 

Vyr. redaktorius Arūnas Bubnys
Metai 2020
Puslapiai 232
Formatas 17x24, minkšti viršeliai
Kalba lietuvių
ISBN: 1392-3463 Kategorijos: ,
Parašykite atsiliepimą

Mokslinis žurnalas „Genocidas ir rezistencija“ – pradėtas leisti 1997 m.; išeina du kartus per metus; publikuojami moksliniai straipsniai (santraukos anglų kalba), dokumentai ir kt. medžiaga.


 

- Turinys -

STRAIPSNIAI – ARTICLES

Darius Indrišionis

Santrauka

 

Straipsnyje analizuojamos 1941–1944 m. laikotarpiu lietuviškoje spaudoje aktyviai plėtotos socialinės-ekonominės propagandos kampanijos: 1) antispekuliacinė propaganda; 2) raginimai lietuviams imtis prekybos (tai galima vaizdžiai pavadinti „naujųjų prekybininkų“ luomo kūrimu).

 

1941 m. vasarą nacių Vokietijai okupavus Lietuvą, dėl sunkios ekonominės padėties, šlubuojančio miestų aprūpinimo maisto produktais bei nutrūkusio kaimų aprūpinimo pramoninėmis prekėmis (pvz., žibalu, tekstilės gaminiais) išaugo spekuliacija. Okupacinis režimas vykdė aktyvią antispekuliacinės propagandos kampanija, kuri reiškėsi trejopai: 1) raginimais nepirkti iš spekuliantų, įskųsti juos valdžiai; 2) legalių spekuliacijos alternatyvų (pvz., komiso ar mainų parduotuvių) propagavimu; 3) gąsdinimu represijomis.

 

„Naujųjų prekybininkų“ luomo kūrimas rėmėsi tikėjimu, kad lietuviai noriai pasinaudos Holokaustu, kai kartu su žydų bendruomene buvo išžudyti (ar izoliuoti getuose) žydai prekybininkai, užėmę reikšmingas pozicijas ikikarinėje Lietuvos prekyboje, ypač privačioje. Lietuviai per spaudą raginti imtis prekybos verslo, kurti naują, tautiniais-socialiniais pagrindais orientuotą, kokybiškai kitokią prekybos sistemą. Provincijos miestuose buvo aktyviai plečiamas prekybos mokyklų tinklas.

 

Nepaisant užmojų, šios abi propagandos kampanijos nepasiekė savo tikslų. Spekuliacija aktyviai reiškėsi visą karo laikotarpį, legalios jos alternatyvos buvo mažai patrauklios ir mažai paplitusios, o reali spekuliantų baudimo praktika gerokai nuosaikesnė, nei spaudos raginimai bausti mirtimi. „Naujųjų prekybininkų“ luomo kūrimas taip pat nebuvo sėkmingas: nors prekybos mokyklos netrukus pradėjo ruošti naujus prekybos kadrus, tačiau jų buvo paruošiama sąlyginai nedaug, o toje pačioje spaudoje „naujieji prekybininkai“ netrukus imti kritikuoti kaip persiėmę „žydiškas spekuliacijas“, linkę apgaudinėti pirkėjus ir režimą.

Summary

 

The article analyses socio-economic propaganda campaigns that were actively developed in the Lithuanian press during the period from 1941 to 1944: 1) anti-speculation propaganda; 2) calls for Lithuanians to engage in trading (this can be visually called the creation of a cast of “new traders”).

 

In 1941, after the occupation of Lithuania by Nazi Germany, speculative activities increased due to the difficult economic situation, the faltering supply of food products to cities and the interruption of the supply of industrial goods (for example, kerosene, textiles) to villages. The occupation regime carried out an active anti-speculation propaganda campaign, which manifested itself in three ways: 1) calls not to buy goods from speculators and to report speculators to the authorities; 2) promoting legal alternatives to speculation (such as commissions or barter stores); 3) intimidation through repression.

 

The creation of the caste of “new traders” was based on the belief that Lithuanians would willingly take advantage of the Holocaust, when Jewish traders who had held significant positions in pre-war Lithuanian trade, especially in the private sector, were killed (or isolated in ghettos) along with the Jewish community. Lithuanians were urged through the press to engage in trade business, to create a new, nationally-socially oriented, qualitatively different trade system. The network of trade schools had been actively expanded in the towns of the provincial regions.

 

Despite their ambitions, these two propaganda campaigns did not achieve their goals. Speculation was active throughout the war, while its legal alternatives were unattractive and unpopular, and the actual practice of punishing speculators was far more moderate than the press calls for the death penalty. The creation of the “new traders” caste was also unsuccessful: although trade schools soon began to prepare new trade sector employees, relatively few were prepared, and the same press soon began to criticize “new traders” for taking over “Jewish speculation” and for tending to deceive buyers and the regime.

Stanislovas Buchaveckas

Teresė Birutė Burauskaitė

SSRS valdžios vykdytos represijos, nuo kurių 1939–1941, 1944–1958 m. nukentėjo beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas, jau yra gana išsamiai ištyrinėtos. Tačiau iki šiol be dėmesio lieka viena palyginti negausi (iki 1000 žmonių) Lietuvos gyventojų grupė, ištremta jau visai besibaigiant Antrajam pasauliniam karui dėl savo vokiškos kilmės. Šiame straipsnyje pateikiami duomenys apie 1945 m. ištremtus į Tadžikiją vokiečių kilmės, t. y. „priešo tautybės“, Lietuvos gyventojus, jų gyvenimo sąlygas tremtyje. Straipsnyje siekiama palyginti, kaip buvo traktuojami „priešo tautybės“ piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kitose, demokratinėse, su hitlerine Vokietija kariavusiose valstybėse – JAV, Kanadoje ir totalitarinėje Sovietų Sąjungoje.

 

Įvadas

 

Lietuva, 1940 m. okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungą, tapo dalimi valstybės, jau du dešimtmečius statančios „šviesų komunizmo rūmą“, paminant pamatines žmonių laisves, teises ir poreikius, žmogaus asmenį traktuojant tik kaip pigią ar visai nemokamą darbo jėgą, kurios ištekliams papildyti nekildavo nei materialinių, nei etinių problemų.

 

1917 m. spalio perversmo iniciatoriai, vėliau tapę Sovietų Sąjungos įkūrėjais ir vadovais, turėjo susikūrę tvirtą ideologinį pamatą, kuriame neegzistavo demokratiniai valstybės valdymo principai. 1903 m. Rusijos socialdemokratams svarstant partijos programą, į klausimą, ar reikėtų būsimą politiką grįsti pamatiniais demokratiniais principais, pripažįstant juos kaip absoliučią vertybę, buvo nutarta, kad demokratiniai principai patys savaime neturi nieko tokio, ko negalima būtų atsisakyti partijos naudai, ir asmens neliečiamybės principo taip pat: salus revolutionis suprema lex (revoliucijos nauda – aukščiausias įstatymas). Po 1917 m. bolševikų perversmo ši ideologija tapo Sovietų Rusijos (vėliau – Sovietų Sąjungos) politikos, grindžiamos prievarta, nesaistomos jokiais teisiniais ar moraliniais apribojimais, šerdimi.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

Summary

 

Repressive politics of the Soviet Union is examined rather well by Russian and Lithuanian researchers. Many of the most important archive documents and research works on the repressions against Lithuanian people are published. Few, however, know of the deportation from Lithuania to Tadjikistan persons of German ancestry at the end of Second World War. Only one book of 70 pages in 1992 and some articles in the newspapers have been published about deportation of this national minority of Lithuania. In this article the attempt have made to define the criteria of selection and other circumstances of the deportation of 908 persons of German ancestry on the 22–26 of April, 1945, by using electronic basis of data gathered in the Centre of the Research of Genocide and Resistance in Lithuania (further – EBD), documents from the previous KGB archive and the manuscript recollections of the deportees themselves. One tenth of Lithuanian people had been repressed on their social or national origin during Soviet occupation 1940–1941 and 1944–1990. The implementation of the Instruction on the deportation of anti-soviet elements from Baltic countries, signed by I. Serov on October 11, 1939, begun on July, 1940. In this document like “enemies of people” had been defined persons, who repatriated from Germany, Germans, who signed to be repatriated, but refused to leave and persons, who had relatives in Germany. Later category “who has relatives in Germany” was excluded, but the category “people, who tried to escape to Germany under the coverage of repatriation” was added. According to those categories, 3670 people were registered. Taking into consideration that in 1940 36 000 Germans and some 500 citizens of Germany lived in Lithuania, every one German of ten was to be deported. According to the data of EBD, in Lithuania before the beginning of German – Soviet War were repressed 106 ethnical Germans, among them: 23 were deported, 4 of them died in exile; 69 arrested, 8 of them were released during the first days of the German – Soviet War, 17 were passed to Germany according to the Agreement of the Exchange, 14 died in the places of confinement; there are no data about 30 prisoners; for 14 people the category of repression is not set.

Valdemaras Klumbys

Santrauka

 

Beveik visų aptartų tekstų vertybinis pagrindas yra katalikybė. Tai lemia konservatyvų straipsnių pobūdį ir neigiamą požiūrį į modernizacijos metu vykusius socialinius ir kultūrinius pokyčius. Tačiau skyrėsi savilaidos autorių konservatyvumo lygis ir pokyčių vertinimo detalės. Didžioji dalis autorių dėl visos neigiamos kaitos kaltino sovietinę valstybę ir santvarką (ypač – visuomenės ateizaciją), o dalis iš jų manė, kad tai – specialios politikos, skirtos sunaikinti lietuvių tautą, pasekmė. Mažesnioji autorių dalis grėsmę matė kylant ne tiek iš SSRS, kiek iš pačios modernizacijos, taigi – ir iš Vakarų šalių.

 

Prie idėjinio konservatyvumo galėjo prisidėti ir įvairesnės informacijos šaltinių trūkumas, vertęs autorius remtis dar tarpukario leidiniais. Tokia padėtis kliudė suvokti pasikeitusią tikrovę ir į ją adekvačiai reaguoti. O tai savo ruožtu galėjo mažinti ir savilaidos paveikumą ar net paplitimą – legalioje spaudoje nuomonių įvairovė buvo gerokai didesnė.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

Summary

 

The valuable basis of almost all the texts discussed is Catholicism. This leads to the conservative nature of the articles and the negative attitude towards the social and cultural changes that had taken place during modernization. However, the level of conservatism of self-published authors and the details of the assessment of the changes differed. Most of the authors blamed the Soviet state and the system (especially the atheism of society) for all the negative changes, while some of them believed it was a consequence of a special policy aimed at destroying the Lithuanian nation. A smaller number of authors saw the threat arising not so much from the USSR as from modernization itself, and thus from the West.

 

A lack of more diverse sources of information may have contributed to the ideological conservatism, which forced authors to rely on the interwar publications. Such a situation had intervened the perception of the changed reality and adequate response to it. This, in turn, could have reduced the impact or even prevalence of self-publishing – the diversity of opinions in the legal press was much greater.

BIOGRAFIJOS – BIOGRAPHIES

Alfredas Rukšėnas

Santrauka

 

Straipsnyje nagrinėjami žymaus pokario partizano Juozo Albino Lukšos Daumanto (1921 m. rugpjūčio 10 d.–1951 m. rugsėjo 4 d.) mažai tyrinėti 1940–1941 m. gyvenimo istorijos puslapiai. Vienas darbe keliamų uždavinių – atskleisti J. Lukšos vaidmenį lietuvių antisovietinio pasipriešinimo judėjime. Teigiama, kad J. Lukšos 1940–1941 m. pasipriešinimo sovietų režimui veikloje galima sąlyginai išskirti tris periodus.

 

Pirmasis apima laikotarpį nuo Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos Lietuvos okupacijos (tą pačią dieną jam išduotas ir gimnazijos baigimo atestatas) iki tų pačių metų rugpjūčio 28 d., t. y. iki jo priėmimo studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Tuo metu susiformavo rezistencinė motyvacija, skatinusi jį priešintis sovietų režimui ir siekti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Tačiau konkrečių žinių apie jo rezistencinę veiklą minimu laikotarpiu nėra. Sąlyginai tik galima teigti, kad J. Lukša antisovietinio pogrindžio nariu tapo jau 1940 m. birželio 15 d. Toks vertinimas galimas dėl to, kad jis iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940-ųjų vasarą priklausė ateitininkų organizacijai, kuri Prezidento Antano Smetonos valdymo laikotarpiu buvo uždrausta ir veikė nelegaliai. Sovietmečiu šios organizacijos veikla nebuvo legalizuota, veikė neoficialiai.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

Summary

 

The article examines some pages of the life history of the famous post-war partisan Juozas Albinas Lukša Daumantas (10 August 1921 – 4 September 1951) from 1940 through 1941 that have so far received little attention. One of the tasks of the paper is to reveal the role of Lukša in the Lithuanian anti-Soviet resistance movement. It is claimed that three periods of Lukša’s resistance activity to the Soviet regime in 1940–1941can be relatively distinguished.

 

The first period covers the period from the occupation of Lithuania carried out by the Soviet Union on 15 June 1940 (on the same day Lukša was issued a certificate of graduation from a gymnasium) to the 28th of August of the same year, i. e. before his admission to the Faculty of Construction of Kaunas Vytautas Magnus University. At that time, a resistance motivation formed, which encouraged Lukša to oppose the Soviet regime and seek the restoration of independent Lithuania. However, there is no specific data on his resistance during this period. Relatively, it can only be said that Lukša became a member of the anti-Soviet underground movement already on 15 June 1940. Such an assessment is possible due to the fact that before the occupation and annexation of Lithuania in the summer of 1940, Lukša was a member of the Lithuanian Catholic Federation “Ateitis”, which was banned and operated illegally during the reign of President Antanas Smetona. During the Soviet era, the activity of this organization was not legalized, and the organisation operated informally.

Mindaugas Pocius

Santrauka

 

Straipsnyje, remiantis Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma dokumentine medžiaga, pasipriešinimo dalyvių bei J. Kimšto artimųjų atsiminimais, liudijimais, bandyta atskleisti J. Kimšto-Žalgirio biografijos bruožus, jo asmenybę bei vaidmenį pasipriešinimo sąjūdžio istorijoje. Rengiant straipsnį atlikta kritinė istorijos šaltinių analizė ir panaudotas biografinis metodas.

 

Kimštas-Žalgiris buvo vienas ryškiausių, prieštaringiausių ir tragiškiausių antisovietinio pasipriešinimo vadų. Partizaninio karo (1944-1953 m.) istorijoje jis suvaidino nevienareikšmį ir dvilypį vaidmenį. Didžiausi nuopelnai jam tenka už Aukštaitijos partizanų vienijimą, Vytauto apygardos ir Rytų Lietuvos srities kūrimą bei šių struktūrų štabų organizacinį funkcionavimą iki 1952 m. rugpjūčio. Taip pat galima pripažinti jį prisidėjus prie viso Lietuvos pogrindžio centralizacijos, LLKS kūrimo ir veiklos.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

Summary

 

The article, based on the documentary materials kept in the Lithuanian Special Archives and the Lithuanian Central State Archive, the recollections and testimonies of the resistance participants and the relatives of Jonas Kimštas (Jonas Kimštas-Žalgiris), attempts to reveal the traits of Kimštas’s biography and his personality as well as his role in the history of the resistance movement. During the preparation of the article, a critical analysis of historical sources was performed, and a biographical method was used.

 

Kimštas-Žalgiris was one of the most prominent, controversial and tragic leaders of the anti-Soviet resistance. In the history of the partisan war (1944–1953), he played a mixed and ambiguous role. His greatest merits fall for the unification of Aukštaitija partisans, the creation of Vytautas district and the Eastern Lithuanian region, and the organizational functioning of the headquarters of these partisan structures until August of 1952. He can also be accredited for the contribution to the centralization of the entire Lithuanian underground movement, and the development and operation of the Union of Lithuanian Freedom Fighters.

Daiva Vilkelytė

Santrauka

 

Bene tiksliausiai T. Ivanauską bus apibūdinusi pati Lietuvos Komunistų partija: nomenklatūrinis darbuotojas. Tyrimo metu nepavyko aptikti kitokių dokumentų (dalis jų – sunaikinti), tačiau jo žala studijų studentų ir jaunimo sąmonei svari. Verta paminėti ir biologijos mokslo raidos stabdymą, ir neakademinę etiką. 

 

Lietuvos istorikai jau yra įvertinę „lysenkizmo“ teorijos sukeltus nuostolius žinių pasauliui: „Lysenkizmo kaip antimokslinės srovės įsitvirtinimas turėjo tiesioginių pasekmių mokslui ir studijoms. Lietuvoje buvo nutraukti arba neatnaujinti tyrimai keliose nepriklausomybės laikotarpiu vykdytose su genetika susijusiose biologijos kryptyse. Mokslininkai, vykdę savo laiko mokslo lygį atitinkančius tyrimus, turėjo jų atsisakyti, dažnai ir pasmerkti kaip klaidingus. Kartu su izoliacija nuo pasaulinės mokslo raidos tai nulėmė daugelio sričių mokslo atsilikimą, atotrūkį nuo gyvenimo praktikos“.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

                                                                                                                                                                     

                                                                          

                                          

Summary

 

The article examines a gradual involvement in Soviet propaganda by Lithuanian biologist Tadas Ivanauskas, while simultaneously advancing his academic career in the universities of Kaunas and Vilnius after the Soviet occupation in 1940.

 

This engagement culminated in September 1948, when a special session dedicated to examining the situation in Lithuanian biology was hosted by the Lithuanian Academy of Sciences. During this session, Prof. Ivanauskas, a Soviet academic and the head of the Institute of Biology, pronounced genetics as a false science and condemned the genetic research. In his speech, he labelled the achievements of such renowned global authorities in biology like Gregor Mendel, Thomas Hunt Morgan and August Weisman as “reactionary”, as “fake” and “metaphysically idealistic”.

STUDENTŲ DARBAI – STUDENTS WORKS

Roberta Bartkutė

Santrauka

 

Lietuvių istorinėje atmintyje kalinimas nacių koncentracijos stovyklose (geriausiai iš jų lietuviams žinoma – Štuthofas) yra įsitvirtinęs kaip iš esmės vyriškoji patirtis. Dėl jos nublanko ne tik kalėjusių moterų patirtis, bet ir kitos koncentracijos stovyklos. Svarbiausia iš jų, tyrinėjant moterų patirtį nacių nelaisvėje, yra Ravensbriuko koncentracijos stovykla. Šio darbo tikslas – išanalizuoti memorialo vidinėje duomenų bazėje bei internetiniuose archyvuose prieinamą informaciją apie Lietuvos moteris Ravensbriuke, neapsiribojant vien statistiniais duomenimis, bet ir pristatant bent iš dalies įmanomas rekonstruoti biografijas. Tyrimo metu gauti rezultatai parodė, kad daugiausia Ravensbriuke kalėjo lietuvių ir lenkų kilmės (jas atskirti neretai sudėtinga) su Lietuva susijusių moterų, kurių didžioji dalis į Ravensbriuką pateko 1943–1944 m. kaip jaunos, gimusios 1920–1926 m., darbams į Vokietiją savo noru ar priverstinai išvežtos darbininkės, padariusios tam tikrą prasižengimą. Taip pat Ravensbriuke kalėjo žydų (9), rytų slavų (5), vokiečių bei (2) latvių (1) tautybės moterys, gimusios ar turėjusios Lietuvos pilietybę. Taigi didelė dalis moterų į Ravensbriuką pateko ne tiesiai iš Lietuvos ar kitos gyvenamosios vietos, o jau būdamos Vokietijoje. Aiškus tik kelių moterų, kurių įrašai apie mirtį nuo numanomo išsekimo ar dėl nužudymo baigiantis karui yra išlikę, likimas. Nemažai daliai moterų teko pergyventi ne tik Ravensbriuką, bet ir kitas koncentracijos stovyklas bei kalinimo įstaigas, kuriose išlikusi informacija (kalinių kortelės) ir po karo vokiečių institucijų sudaryti dokumentai apie į Vokietiją karo metu patekusius užsieniečius jau pasitarnavo rekonstruojant dalies moterų biografijas ir gali būti panaudoti ateityje tiriant kalinius iš Lietuvos ir kitose koncentracijos stovyklose.

Summary

 

In the Lithuanian historical memory, imprisonment in Nazi concentration camps (the best known to Lithuanians is Stutthof concentration camp) is entrenched as a largely male experience. This led to the fact that not only the experience of women prisoners has faded, but also the memory of other concentration camps. The most important of these, in researching women’s experiences in Nazi captivity, is Ravensbrück concentration camp. The aim of this paper is to analyse the information available in the memorial’s internal database and online archives about Lithuanian women in Ravensbrück, not only on the basis of statistical data but also by presenting at least partially reconstructed biographies. The results of the research showed that most women of Lithuanian and Polish origin (often this origin was difficult to distinguish) related to Lithuania, the majority of whom were imprisoned in Ravensbrück, were young workers, born between 1920 and 1926, voluntarily or forcibly deported to Germany for works, having committed a certain offence. Also, women of Jewish (9), East Slavic (5), German and (2) Latvian (1) origin, born or having Lithuanian citizenship were imprisoned in Ravensbrück. Thus, a large number of women were brought to Ravensbrück not directly from Lithuania or another place of residence, but already while being in Germany. The fate of only a few women whose records of death from alleged exhaustion or murder at the end of the war have survived is known. Many women survived not only Ravensbrück but also other concentration camps and prisons, where the remaining information (prisoner cards) and post-war documents of German authorities about foreigners who came to Germany during the war have already helped to reconstruct the biographies of some women and can be used in the future while conducting research on prisoners from Lithuania and in other concentration camps.

IŠ ARCHYVŲ – FROM THE ARCHIVES

Aleksandras Vitkus

Rašės parkas yra išsidriekęs Utenoje, Šiaurės rytų kryptimi. Parko teritorija apima Rašės upelio slėnio dalį nuo Užpalių gatvės iki Klovinių (Utenos) tvenkinio. Šiandien Utenos holokausto paminklą supantis artimiausias kraštovaizdis pasikeitė. Paminklas atsidūrė Rašės parko teritorijoje, kuri apima Rašės upelio slėnio dalį nuo Užpalių gatvės iki Klovinių (Utenos) tvenkinio. B. Kviklys1 nurodo, kad seniau čia buvo palivarkas su vandeningu malūnu. Parke auga gražus pušynas – maloni uteniškių poilsio vieta. Tačiau čia pat yra ir paminklas 1941 metais Utenos apskrityje nacių išžudytiems žydams. Ant paminklo jidiš ir lietuvių kalbomis užrašyta: „Šioje vietoje hitleriniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 VII–VIII nužudė apie 8000 žydų: vyrų, moterų, vaikų.“

 

Mūsų darbo tikslas – nurodyti kuo realesnį nužudytųjų žydų skaičių, todėl pirmiausia pateikiame lentelę, kurioje, spaudos leidinių bei LYA bylų duomenimis, liudytojai nurodo savo versijas apie nužudytųjų žydų skaičių…

 

…tęsinį skaitykite žurnale.
 

RECENZIJOS – REVIEWS

Juozas Banionis

Jonas Aničas, Daktaro Kazio Bobelio politinė biografija,
Kn.1: Tarnystė Lietuvos laisvės bylai, Vilnius: Vaga , 2008, 576 p.;
Kn. 2: Už Lietuvą – modernią, europietišką, klestinčią, Vilnius: Vaga, 2020, 576 p.

 

Nelauktai ir Lietuvą užplūdęs visuotinis visagalis karantinas sukliudė pristatyti antrąją knygą apie iškilųjį lietuvių politiką, visuomenininką dr. Kazį Bobelį (1923–2013). Pristatymas turėjo įvykti kovo 13 d. Vilniuje, Signatarų namuose. Renginio išvakarėse į Tėvynę iš tolimosios Floridos (JAV) jau buvo atskridusi ir daktaro gyvenimo bendražygė Dalia Bobelienė, kuriai su apgailestavimu teko pranešti, kad knygos pristatymas bus nukeliamas į netolimą, bendravimo apribojimų nevaržomą ateitį. Tačiau tas faktas, kad knyga jau išspausdinta ir pasiekė bent minėto renginio kviestinius dalyvius, įpareigoja pristatyti šią naujieną ir žurnalo skaitytojams.

 

…tęsinį skaitykite žurnale.

KRONIKA – CRONICALS

Liepos 1 d. pareigas pradėjo eiti naujas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas.

 

2020 m. birželio 25 d. Seimas slaptu balsavimu paskyrė Mykolo Romerio universiteto profesorių A. Jakubauską Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi penkerių metų kadencijai. A. Jakubauskas pakeitė dvi kadencijas Centro generaline direktore dirbusią Teresę Birutę Burauskaitę.

 

Seimo pirmininkas V. Pranckietis LGGRTC kolektyvui pristato naują vadovą. Nuotraukoje iš kairės ilgametė LGGRTC vadovė T. B. Burauskaitė, Seimo pirmininkas V. Pranckietis ir naujas LGGRTC vadovas A. Jakubauskas

Pristatydamas naują vadovą Centro kolektyvui Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis sakė tikįs, kad A. Jakubauskas tęs buvusios vadovės pradėtus reikšmingus darbus. „Nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kuris nežinotų, ką jis daro, kuris nežinotų Jūsų asmens, ponia Birute. Visą savo vadovavimo dešimtmetį Jūs kovojote už istorinę tiesą ir aš, kaip tremtinių vaikas, manau, kad Centro darbai buvo labai reikalingi tiems, kurie buvo ištremti, kurie grįžo į Lietuvą ir kurie kūrė tą Lietuvą.“

 

Buvusiai Centro vadovei taip pat buvo įteiktos raštiškos Prezidento Gitano Nausėdos bei Vyriausybės padėkos.

 

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas, dėkodamas buvusiai Centro vadovei, sakė, kad „šiandien, vykstant informaciniams karams, Birutė Burauskaitė buvo aukso vertės, nes jos vadovaujamas Centras nesitraukė nė per centrimetrą nuo Lietuvos valstybės, nuo istorinės tiesos.“

 

Buvusi Centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitei pabrėžė, kad visi šie gražūs komplimentai turi būti skiriami visiems Centro darbuotojams, nuoširdžiai dirbantiems savo darbą.

 

LGGRTC darbuotojų susitikimas su naujai paskirtu vadovu prof. dr. Adu Jakubausku

Seimo Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja, buvusi Lietuvos Sąjūdžio sekretorė Angonita Rupšytė, naujajam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovui A. Jakubauskui palinkėjo savo darbe vadovautis Sąjūdžio siekiais: „Pažįstų Adą nuo Sąjūdžio laikmečio ir kviečiu neišduoti Sąjūdžio principų.“

 

Naujasis Centro vadovas A. Jakubauskas sakė širdimi jaučiantis Centro veiklos tematiką, nes yra kilęs iš tremtinių šeimos („mano močiutė Emilija Jablonskaitė-Asanavičienė dešimt metų praleido tremtyje“), o patį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą pavadino „Lietuvos garbės institucija“.

 

Parengė Dalius Stancikas

Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas

Rugsėjo 28-ąją Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume įvyko Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas. Tą dieną prieš 76 metus NKGB vidaus kalėjime Vilniuje budeliai pradėjo vykdyti mirties bausmes. Taip 1944–1947 m. buvo nužudyti 767 asmenys. Juos priglaudė bendra duobė Tuskulėnuose.

 

Minėjime kalbėjo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštalinis administratorius, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas, Kovo 11-osios akto signataras prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas; Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalbą perskaitė patarėjas Šarūnas Radvilavičius. Minėjimą vedė radijo diktorius Juozas Šalkauskas.

 

Kardinolas G. Grušas prisiminė 2018 m. popiežiaus Pranciškaus vizitą į Lietuvą ir jo raginimą nepamiršti savo šaknų, savo atminties, savo praeities. „Šitas kolumbariumas mums primena žmogaus gyvenimo kančias ir gyvenimo trapumą. Bet kaip ir kiekvienos kapinės, čia kartu yra ir vilties vieta. Mes turime semtis patirties, mokytis iš tokių žmonių kaip vyskupas Vincentas Borisevičius, sušaudytas už tai, kad kagėbistams pareiškė: „įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano titulu, nei su mano sąžine, todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti“, – kalbėjo G. Grušas.

 

Prezidento patarėjas Š. Radvilavičius perdavė Prezidento žodžius, kad „dar ne visi totalitarinių režimų nusikaltimai atskleisti, kad ne visų aukų palaikai identifikuoti. Šiais laikais vis dar bandoma perrašyti mūsų ir visos Europos istoriją, o Rusijos prezidentas nesigėdydamas neigia Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupaciją.“

 

Prof. V. Landsbergis kalbėjo apie istorijos perrašymą, vadindamas jį „istorijos melu“: „Kalbėdami apie istorijos melą, turime pamąstyti apie mūsų vartojamas sąvokas. Daug nusikaltimų telpa į vieną nusikaltimą – Hitlerio ir Stalino sutartį pasidalinti svetimas žemes. Sutartį tarp dviejų baisių totalitarinių režimų. Todėl, viena vertus, teisinga yra kalbėti apie nusikalstamą režimą, kuris žudė ir naikino. Kita vertus, yra pavojus viską nurašyti kažkokiam abstrakčiam režimui, pamirštant, kad už tų nusikaltimų stovi konkretūs žmonės, kurie davė tuos baisius įsakymus. Jų pamiršimas būtų tolygu jų amnestijai. Juolab kad kai kurie tų žmonių mūsų kaimynystėje vis dar yra garbinami.“

 

Prof. A. Jakubauskas siūlė atkreipti dėmesį Tuskulėnų parko kontrastą – Valickių rūmus, kur iki Antrojo pasaulinio karo liejosi džiaugsmingas gyvenimas, ir po to įvykusią baisią transformaciją: paslapčia čia buvo užkasami šimtų KGB rūsiuose sušaudytų aukų palaikai. „Popiežių Pranciškų ypač paveikė kulkų suvarpyta KGB rūmų šaudymo kamera“, – priminė A. Jakubauskas, išreikšdamas viltį, kad daugumos aukų palaikai bus surasti ir pagaliau triumfuos teisybė.

 

Minėjime taip pat dalyvavo Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Juozas Olekas, Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Užsienio reikalų ministerijos, įvairių valstybių ambasadų, kariuomenės atstovai, kiti garbūs svečiai, LGGRTC darbuotojai.

 

Minėjimo pabaigoje buvo parodytas LGGRTC dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ (režisierius Algis Kuzmickas).

 

Parengė Dalius Stancikas

Kryžkalnio memorialas partizanams

2020 m. rugsėjo 20 d. Kryžkalnyje, Raseinių rajone, buvo iškilmingai atidarytas Lietuvos partizanų memorialas, juo įamžintas Lietuvos partizaninio karo dalyvių, atidavusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje su sovietų okupantais, atminimas.

 

Memorialo projekto autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis. Šiandien memorialą sudaro lietuviško kalavijo formos apie 25 m aukščio obeliskas; apie 30 m ilgio atminimo siena su Vyčio kryžiaus formos plieno stelomis, kuriose išpjauta apie 11 tūkst. žuvusių partizanų pavardžių; Nežinomo Partizano kapas; taip pat ir 2018 m. lapkričio 25 d. atverta visuomenei memorialo dalis, skirta Kęstučio apygardos partizanams pagerbti.

 

Šalia memorialo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras taip pat parengė ir pastatė stendą, informuojantį apie Lietuvos partizaninį karą.

 

Memorialo Kryžkalnyje atidarymo iškilmėse dalyvavo Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, krašto apsaugos, kultūros ministrai, savivaldos atstovai bei kiti nusipelnę asmenys.

 

LGGRTC parengtas stendas prie Kryžkalnio memorialo

Atidarymo iškilmėse dalyvavęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda memorialo atidaryme sakė: „Susirinkome prie į žemę įsmeigto kalavijo, kad pagerbtume praeities didvyrius. Šiandien prisimename tuos, kurie negailėdami savęs kovojo už Lietuvos laisvę, ir tuos, kurie šioje kovoje pražuvo – pašauti girių tankmėje, susprogdinti žeminėse, paniekinti miestelių aikštėse. Tai, kas anuomet atrodė kaip pralaimėjimas, mūsų akyse prilygsta pergalei – žmogaus dvasios triumfui didžios neteisybės akivaizdoje. Ir po daugelio metų partizanų kovų istorijoje tebeaidi balsas Tautos, kuri nebuvo nutildyta ir nebuvo nugalėta.“

 

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, kalbėdamas memorialo atidaryme džiaugėsi, kad Kryžkalnio memorialas atidaromas minint atkurtos Nepriklausomybės 30-metį. Pasak jo, memorialas ne tik liudija prikeliamą iš užmaršties mūsų istoriją, bet ir skatina ją permąstyti.

 

Prie memorialo statybos darbų rengimo ir įgyvendinimo prisidėjo Raseinių rajono savivaldybė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija.

 

Parengė Ramona Staveckaitė-Notari

Papilio memorialas

2020 m. rugpjūčio 23 d. Biržų rajone, Papilio miestelyje, iškilmingai atidengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įrengta paminklinė plokštė, skirta 1944–1954 m. žuvusiems Biržų krašto Dariaus ir Girėno rinktinės bei Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanams atminti. Iškilmėse dalyvavo Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai, žuvusiųjų artimieji ir kiti garbingi svečiai. Ši paminklinė plokštė, apjungusi ir praturtinusi Papilio memorialą – partizanų užkasimo vietą, kur jau 1991 m. lapkričio 1 d. buvo pašventinti du mediniai kryžiai, o 2000 m. spalio 21 d. atidengtas paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę (projekto autorius architektas Algimantas Urbšys), įrengta LPKTS Biržų filialo pirmininkės Danguolės Žiūkienės iniciatyva bendradarbiaujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (projekto autorius – LGGRTC Memorialinio departamento vyriausiasis architektas Algis Vyšniūnas).

 

Renginį vedė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ darbuotoja, LPKTS Biržų filialo pirmininko pavaduotoja ir tarybos narė Irutė Varzienė. Iškilmių metu išvardytos keturiasdešimt trijų partizanų, užkastų šioje vietoje, pavardės, prie iškaltos kiekvieno partizano pavardės jaunieji šauliai uždegė po žvakelę. Kalbėjo žuvusio ir čia užkasto partizano Povilo Skiauterės sesuo Valerija Skiauterytė-Baltušienė, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė, svečiai. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji istorikė Dalia Urbonienė supažindino susirinkusiuosius su Biržų krašto partizaninio judėjimo specifika ir iškilusiomis problemomis, ieškant žuvusiųjų partizanų anketinių duomenų. Pasak memorialo iniciatorės Danguolės Žiūkienės, pagaliau šis partizanų kapas jau ne bevardis, ir kiekvienas, aplankęs Papilio memorialą, galės perskaityti žuvusiųjų pavardes, įsivaizduoti konkretų žmogų.

 

Memorialą palaimino Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Vidmantas Kareckas ir Biržų Evangelikų reformatų bažnyčios kunigas Rimas Mikalauskas.

 

Parengė Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji istorikė Dalia Urbonienė

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2020 m. birželio mėn. atvėrė viešąją prieigą: www.lietuviaisibire.lt, kurioje pateikiami duomenys apie 1940–1953 m. sovietų okupacinės valdžios represuotus (ištremtus, įkalintus, nužudytus) Lietuvos gyventojus.

 

Duomenys pradėti rinkti 1988-aisiais susikūrus Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti (pirmininkas Julius Juzeliūnas). Mečio Laurinkaus vadovaujama Komisijos grupė platino Lietuvoje Sąjūdžio anketas apie Lietuvos gyventojų trėmimus, lagerius, žudynes.

 

Užpildytas anketas analizavo, sistemino, sudarė kartotekas. Iš viso apie Lietuvos gyventojų patirtas represijas, ginkluotą ir pilietinį pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui surinkta daugiau kaip 150 tūkst. autentiškų liudijimų – anketų, dokumentų, laiškų, trumpų ir didesnies apimties pasakojimų. Didžioji dalis šių liudijimų Komisiją pasiekė Atgimimo ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Kartu su archyviniais dokumentais, įvairių autorių publikuota medžiaga šie liudijimai sudarė tęstinio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas“ I–V t. pagrindą.

 

Prieigoje pateikiama svarbiausia informacija apie represuotą asmenį: vardas, pavardė, gimimo metai, gyvenamoji vieta represijų metu, patirtos represijos pobūdis, metai, tremties ar kalinimo regionas SSRS, asmens likimas: grįžo, negrįžo, mirė represijos vietoje.

 

Prieigos lankytojai gali daryti atranką pagal įvairius kriterijus, taip pat yra galimybė prieigos duomenis tikslinti ar papildyti.

Atminimo ženklas Lukšų šeimai

Minint 69-ąsias legendinio partizano Juozo Lukšos-Skirmanto žūties metines, jo gimtojoje sodyboje Juodbūdžio kaime (Kauno rajone, Veiverių seniūnijoje) pastatytas ir pašventintas Atminimo ženklas, skirtas Lukšų šeimos laisvės kovotojų ir laisvės dalyvių atminimui. Atminimo ženklą pagamino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

 

Renginio dalyviai aplankė J. Lukšos-Skirmanto žūties vietą Pabartupio kaimo pamiškėje, jo tėvų Onos ir Simano Lukšių amžinojo poilsio vietą Veiverių kapinėse, brolių, taip pat partizanų, Stasio Lukšos-Juodvarnio, Jurgio Lukšos-Piršlio (abu žuvo 1947 m.) ir Antano Lukšos-Arūno amžinojo poilsio vietą Veiverių Skausmo kalnelyje.

 

Renginį vedė Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, paminklą pašventino Veiverių klebonas Kęstutis Vosylius, kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus patarėjas Vidmantas Valiušaitis. Renginyje dalyvavo Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos bendruomenė, Sporto ir kultūros centro kolektyvai.

 

Parengė Dalia Urbonienė

Rugsėjo 11 d. Prienų „Žiburio“ gimnazijos kiemelyje buvo iškilmingai atidengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas paminklas, skirtas 1941, 1944–1952 m. žuvusiems už Lietuvos laisvę Prienų „Žiburio“ gimnazijos mokytojams ir mokiniams. Projekto pagalbininkai – paminklinės plokštės, kurioje iškalta 40-ies Dainavos ir Tauro apygardų partizanų pavardės, autoriai architektai Algis Vyšniūnas ir Robertas Bardauskas, istorinį – archyvinį tyrimą atliko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. istorikės Dalia Urbonienė ir Rūta Trimonienė.

 

Renginyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai – generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, architektas Algis Vyšniūnas, vyr. istorikė Dalia Urbonienė, Prienų r. savivaldybės mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, „Žiburio“ gimnazijos direktorė Irma Kačinauskienė, įamžinimo idėjos autorius, buvęs „Žiburio“ gimnazijos fizikos mokytojas, savivaldybės tarybos narys Audrius Narvydas, kiti Prienų r. gyventojai. Žuvusiųjų už laisvę atminimas buvo pagerbtas trimis šaulių salvėmis.

Paminklas Aleksandrui Barauskui

Rugsėjo 15 d. Ūtos kaime, Varėnos rajone, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pastatė paminklą pirmajai sovietų okupacijos aukai – pasieniečiui Aleksandrui Barauskui, nužudytam prieš 80 metų, 1940 m. birželio 15 d.

 

Paminklo autorius: a. a. skulptorius Jonas Jagėla, paminklas pastatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis. Šalia paminklo – informacinis stendas.

 

Aleksandras Barauskas, pirmoji sovietinės okupacijos auka, žuvo ankstų 1940 m. birželio 15 d. rytą prieš pat mūsų valstybės okupaciją, sovietų kariuomenės daliniams įsibrovus į Lietuvos Respubliką ir atakavus Ūtos sargybos postą.

Minint Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas Garbės sargybos kuopos karys deda gėles koplyčioje-kolumbariume

Birželio 14–15 d. Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse vyko atvirų durų dienos, skirtos Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms paminėti. Jų metu nemokamai buvo galima aplankyti muziejinę ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, koplyčią-kolumbariumą bei konferencijų salėje eksponuojamą Teresės Blažiūnienės parodą „Labanoro gėlės“. Šiomis dienomis komplekse apsilankė 140 žmonių.

 

Liepos 11–12 d. Vilniuje vykusio atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“ metu vienas iš lankytojams atvertų objektų buvo Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčia-kolumbariumas. Renginio savanorių vedamų ekskursijų metu su koplyčios-kolumbariumo istorija ir architektūra susipažino apie 500 žmonių.

 

Rugpjūčio 23 d., minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Tuskulėnų rimties parke vyko atvirų durų dienos. Šiomis dienomis apsilankė 67 lankytojai.

 

Akimirka iš parodos „Istorijos arimai“ atidarymo. Parodos bendraautoriai Rimantas Dichavičius ir Juozas Valiušaitis

Rugsėjo 23 d. Tuskulėnuose buvo minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena. Jos metu lankytojai galėjo nemokamai aplankyti muziejinę ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Konferencijų salėje vyko Rimanto Dichavičiaus ir Juozo Valiušaičio meninių fotografijų parodos „Istorijos arimai“ atidarymas. Parodos nuotraukose įamžinti 1961–1965 m. Vilniaus žydų kapinių vaizdai prieš jų sunaikinimą papildyti 1990–1994 m. darytomis 44 dar išlikusių senų Lietuvos žydų kapinių fotografijomis. Atidarymo metu žodį tarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, prof. Vytautas Landsbergis, tapytojas, dailės pedagogas Aloyzas Stasiulevičius, Lietuvos Respublikos Seimo narys, buvęs Kultūros paveldo departamento direktorius ir dalies šių fotografijų atsiradimo iniciatorius Naglis Puteikis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ekspertų konsultacinės komisijos narys Ignas Stankovičius bei parodos bendraautoriai fotomenininkai Rimantas Dichavičius ir Juozas Valiušaitis.

 

Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas koplyčioje-kolumbariume. Aukas pagerbia Garbės sargybos kuopos kariai ir šauliai

Rugsėjo 28 d. buvo minima Tuskulėnų aukų atminimo diena. Ta proga Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse buvo galima nemokamai aplankyti muziejinę ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ ir koplyčią-kolumbariumą, kuriame perlaidotos aukos. Koplyčioje-kolumbariume vyko oficiali Tuskulėnų aukų pagerbimo ceremonija, kurios metu kalbas sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Prezidento patarėjas Šarūnas Radvilavičius, prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jokubauskas. Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai aukas pagerbė gėlių vainiku. Po ceremonijos konferencijų salėje surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra. Renginiuose dalyvavo 122 lankytojai.

 

Akimirka iš Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m. Veidai ir vaizdai“ pristatymo. Kalba autorius

Spalio 7 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje vyko Severino Vaitiekaus knygos „Lietuvos žvalgyba 1918–1940 m. Veidai ir vaizdai“ pristatymas. Jo metu įspūdžiais apie knygą dalinosi Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys. Su autoriumi knygą aptarė istorikas, Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. dr. Arūnas Gumuliauskas. Renginį moderavo žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vidmantas Valiušaitis. Pristatyme dalyvavo 40 žmonių.

2020 m. lapkričio 12 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atidarė prieigą prie internetinio Lietuvos partizanų karo dalyvių žinyno: www.laisveskovos.lt

 

Šioje svetainėje yra teikiamas išsamus Lietuvos partizanų karo (1944–1953) dalyvių sąrašas – informacinis žinynas (toliau – žinynas). Ginkluotasis pasipriešinimas sovietų okupacijai buvo stipriausias Lietuvos pilietinės visuomenės veiksmas valstybės istorijoje. Partizanų karo dalyviai – tai ne tik ginkluoti kovotojai (partizanai), bet ir tiesiogiai ginkluotoms struktūroms nepriklausę asmenys: partizanų ryšininkai ir rėmėjai (nors represijų, nukreiptų prieš partizanų rėmėjus, sąlygomis dažnai ryšininkai ir rėmėjai ilgainiui būdavo priversti pasitraukti į mišką ir paimti ginklą). Žinyne teikiami visoms minėtoms partizanų karo dalyvių grupėms priklausę asmenys. Pagrindinė žinyno paskirtis – pateikti visuomenei informaciją apie Lietuvos piliečius, stojusius į kovą su sovietiniais okupantais ir paaukojusius savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės kovos lauke, lageriuose, Lietuvos kalėjimuose.

 

Informacija į žinyną bus įkelta keliais etapais. Šiuo metu yra pateikta ~13 000 vardų: žuvusieji kovos lauke, nuteistieji mirties bausme sušaudant ir mirusieji įkalinimo vietose. Vėlesniuose etapuose planuojama paskelbti partizanų karą išgyvenusiųjų vardus: represuotųjų, tačiau grįžusių iš lagerių ir išsislapsčiusiųjų partizanų, ryšininkų vardus. Žinynas bus nuolatos pildomas ir tikslinamas.

Edita Jankauskienė, Macikai house of death. The WWII prisoner of war and Gulag camps 1939–1955 in the environs of Šilutė, Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, 2020, 190 p.

 

Macikai was first the site of the POW camp of Nazi Germany (1941–1944), then the POW camp of the Soviet Union (1945–1948) and the Gulag labour camp (1945–1955). Based on archival documents in this study historians explore the operation of these camps: who was held in the camps, what the living conditions of the prisoners were, their work, medical care, etc. The archaeological survey of the area and findings are also described.

 

Macikuose veikė nacistinės Vokietijos (1941–1944), Sovietų Sąjungos (1945–1948) karo belaisvių ir GULAG’o (1945–1955) lageriai. Istorikai, remdamiesi archyvų dokumentais, šioje mokslinėje studijoje nagrinėja, kaip šie lageriai veikė: kas į juos patekdavo, kokios buvo belaisvių gyvenimo sąlygos, jų darbas, medicininė priežiūra ir pan. Taip pat aprašyti archeologiniai šios vietovės tyrimai, nurodyti radiniai.

 

 

Jonas Kadžionis-Bėda, Per skausmo pelkes, 1-oji knyga, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 220 p.

 

„Per skausmo pelkes“ (1-oji knyga) – tai legendinio Algimanto apygardos partizano, Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos paskutiniojo vado Jono Kadžionio-Bėdos atsiminimų knyga. Ji kviečia skaitytoją partizano akimis pamatyti ir širdimi pajusti okupuotos pokario Lietuvos kaimo ir prieglobstį žmogui teikiančių girių gyvenimą. Nepaprastai vaizdingoje prisiminimų knygoje – autentiški įvykiai, realūs veikėjai, herojų laimėjimai ir klystkeliai, drąsa, neapykanta ir meilė. Tai kovojančio, nepasidavusio ir mylinčio žmogaus istorija, persmelkta tikėjimo, vilties ir poezijos. Tiems, kurie nori suprasti Lietuvos partizanų gyvenimo realijas, mąstymą, gyvenseną – tai tikras partizaniško gyvenimo vadovėlis, atveriantis rūstų, bet ir be galo kilnų mūsų tautos sūnų ir dukterų pasaulį.

 

Knyga pateikiama kartu su partizano Jono Kadžionio-Bėdos skaitomų, jo paties sukurtų eilėraščių garso įrašais.

 

 

Bronius Kemeklis-Kerštas (Compiled by Dr. Virgilijus Rutkauskas), We could not but resist genocide / Memoirs of an ordinary partisan, Vilnius: Genocide and Resistance Research Centre of Lithuania, 2020, 188 p.

 

This book is the memoirs of an ordinary partisan Bronius Kemeklis-Kerštas written on the eve of the reinstatement of independence of Lithuania. The author narrates his difficult path as a partisan: he recalls his collaborates, the betrayal, interrogations, forced labour camps, and exile experienced. The publication contains a good many of photographs of his brothers in arms. The book is meant to all those who are interested in the post-war resistance fighting in Lithuania, yet primarily to the younger generation, as the author of the memoirs was active in partisan resistance fighting from the ages of 21 to 24 years. After many years of imprisonment in Soviet forced labour camps, having returned but finding no peace in his motherland due to permanent persecution by security structures, he, however, lived to see actual independence. Unfortunately, he lived just a few days in free Lithuania…

 

Ši knyga – tai eilinio partizano Broniaus Kemeklio-Keršto atsiminimai, rašyti Nepriklausomybės priešaušryje. Autorius pasakoja apie sunkų partizano kelią: prisimena savo bendražygius, patirtą išdavystę, tardymus, lagerį, tremtį. Leidinyje yra daug kovos draugų nuotraukų.

 

Knyga skirta visiems, besidomintiems pokario rezistencija Lietuvoje, bet pirmiausia – jaunajai kartai, nes atsiminimų autorius, būdamas 21–24 metų,  jau dalyvavo partizanų kovose. Daug metų kalėjęs Sovietų Sąjungos lageriuose, iš jų grįžęs gimtajame krašte nerado ramybės, jį nuolatos persekiojo KGB. Tačiau jis vis dėlto sulaukė Lietuvos faktinės  nepriklausomybės. Deja, laisvoje Lietuvoje jis išgyveno tik keletą dienų…

 

 

Arūnas Bubnys (Vertė Andrius Valaitis), German Security Police and the SD Vilnius Special Squad 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 84 p.

 

The book German Security Police and The SD Vilnius Special Squad 1941–1944 by Dr. Arūnas Bubnys presents the story of the infamous German Security Police and the SD Special Squad (Sonderkommando) which acted in Vilnius, as well as brief biographies of its members. During the years of the Nazi occupation, the squad killed tens thousands of people in Vilnius (in Paneriai), mostly Jews, but also Poles, Lithuanians, Russians, and people of other nationalities.

Dr. Arūno Bubnio knygoje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m.“ pristatoma liūdnai pagarsėjusio Vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingojo būrio (Sonderkommando) istorija Vilniuje ir jo narių trumpos biografijos. Šis būrys nacistinės okupacijos metais Vilniuje (Paneriuose) nužudė dešimtis tūkstančių žmonių, daugiausia žydų tautybės, taip pat lenkų, lietuvių, rusų ir kitų tautybių žmonių.

 

 

Arūnas Bubnys (Vertė Joana Kaduškevič), Wileński Oddział Specjalny (Sonderkommando) Niemieckiej Policji Bezpieczeństwa i SD w latach 1941–1944, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 84 p.

 

Książka doc. Arunasa Bubnysa „Niemiecka Policja Bezpieczeństwa i Wileński Oddział Specjalny SD w latach 1941–1944” przedstawia historię niesławnej niemieckiej policji bezpieczeństwa i Oddziału Specjalnego SD (Sonderkommando) w Wilnie oraz krótkie biografie jego członków. W latach okupacji nazistowskiej oddział ten zabił w Wilnie (Ponarach) kilkadziesiąt tysięcy ludzi, głównie Żydów, a także Polaków, Litwinów, Rosjan i ludzi innych narodowości.

Dr. Arūno Bubnio knygoje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m.“ pristatoma liūdnai pagarsėjusio Vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingojo būrio (Sonderkommando) Vilniuje istorija ir jo narių trumpos biografijos. Šis būrys nacistinės okupacijos metais Vilniuje (Paneriuose) nužudė dešimtis tūkstančių žmonių, daugiausia žydų tautybės, taip pat lenkų, lietuvių, rusų ir kitų tautybių žmonių.

 

 

Samuelis Bakas, Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai, 2-asis leidimas, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, 2020,  468 p.

 

Pasaulyje garsaus litvakų menininko Samuelio Bako knygos „Nutapyta žodžiais. Vilniaus prisiminimai“ (lietuvių kalba) antroji papildyta laida su rašytojo, intelektualo Amoso Ozo pratarme ir daugiau kaip 50 spalvotų iliustracijų.

 

Samuelis Bakas, gimęs 1933 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje, – garsus menininkas, jo darbai eksponuojami viso pasaulio muziejuose. Knygoje „Nutapyta žodžiais“  S. Bakas pasakoja savo gyvenimo istorijas – apie save, dar vaiką, Vilniaus gete, jaunuolį –  Europos pabėgėlių stovyklose ir kūrybinės brandos keliu žengiantį menininką Izraelyje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su meile kurdamas gyvybe pulsuojančius draminius, lyrinius, epinius, o kartais – ir absurdiškus personažus, S. Bakas pasitelkia amžinybėn iškeliavusių tėvų, senelių, tetų ir dėdžių portretus.

 

Ozas rašo: „Samuelį Baką laikau vienu didžiųjų dvidešimtojo amžiaus tapytojų. Tik nedaugelis menininkų taip taikliai atspindėjo beprotišką mūsų laikmečio žiaurumą, jo baisybes, tuštumą, liūdesį ir beprasmiškumą. Dar mažiau menininkų turi susikūrę savo unikalią asmeninę meninę kalbą. Bako pasaulyje siaubas, humoras ir sapnai susilieja į vientisą radioaktyvią masę.“

 

Šį skausmu ir gyvenimo meile paženklintą vientisumą randame ir jo knygoje.

 

Pratarmėje autorius rašo: „Šis pasakojimas – tai ir memuarai, ir šeimos saga. […] Dabartinė mano memuarų redakcija lietuvių kalba kupina stipriausio įmanomo raminančio poveikio. Tai įrodymas, kad mėnesiai, savaitės, dienos ir nemigo naktys, kurias praleidau sluoksnis po sluoksnio lukštendamas palaidotus prisiminimus, praėjo ne veltui.“

 

 

Juozas Maceika, Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938 metais, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 676 p.

 

Po daugiau nei aštuoniasdešimties metų nuo teksto parengimo dienos šviesą išvydo vieno aktyviausių Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjų, muziejininko Juozo Maceikos (1904–1991) parengtas dokumentų rinkinys „Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938 metais“. Tai unikalus šaltinis visiems, besidomintiems ar dar tik atrasiantiems pamirštą lietuvių tautos istorijos puslapį – prieškario Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą. Lietuvos visuomenei, kuri nei mokykloje, nei žiniasklaidoje, nei populiariojoje ar mokslinėje istorinėje literatūroje su šia tema nesusidūrė, tai gali tapti paskata plačiau domėtis ir geriau pažinti aprašomą laikotarpį ateityje.

 

Maceikos rankraštinės medžiagos paskelbimas itin reikšmingas ne tik Lietuvos istorijos tyrinėtojams, kurie naudodamiesi ja galės giliau ir plačiau tyrinėti XX a. pirmosios pusės Vilniaus kraštą, bet ir visiems besidomintiems šio krašto istorija ir jo žmonėmis. Leidinys taip pat reikalingas Lietuvos Respublikos valdžios vyrams ir moterims, ypač atstovaujantiems Lietuvai sprendžiant įvairius klausimus, susijusius su Lenkijos Respublika. Kuo daugiau istorijos žiniomis bus išprususi Lietuvos visuomenė, tuo ji bus aktyvesnė ir mažiau abejinga šiandieninei Pietryčių Lietuvos būklei, tautiniams klausimams ir istorinio atminimo įamžinimui.

Nastazija Kairiūkštytė, istorikė

 

Maceikos dokumentų rinktinė, lydima svarių leidėjo įžvalgų, yra svarbus indėlis į Lenkijos 1920–1939 m. pavergtos Rytų Lietuvos lietuvių padėties ir dar nepakankamai ištyrinėtos polonizacijos studijas. Minimu laikotarpiu Rytų Lietuvoje vyko, anot tuomečio Lenkijos užsienio reikalų ministro J. Becko, „lenkiškumo bastiono kūrimas Vilniuje“. Šis leidinys reikalingas ne tik praeities įvykiams analizuoti, bet ir šiuolaikinės kultūros bei švietimo politikos formuotojams, jis suteikia progą brandesniu žvilgsniu įvertinti šiame krašte vykstančius procesus ir poreikius.

prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas

 

 

Darius Juodis, Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS), Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2020, 136 p.

 

Dr. Dariaus Juodžio knyga „Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)“ – tai pirmas išsamesnis leidinys, kuriame nagrinėjama iki šiol tik probėgšmais istoriniuose leidiniuose paliesta tema: Lietuvos gyventojų bėgimai iš SSRS.

 

Knygoje pateikiami keli prasiveržimo pro SSRS geležinę uždangą laikotarpiai: pirmieji pabėgimai (1940–1941); laikotarpis po SSRS ir Vokietijos karo; partizanų prasiveržimai; Lietuvos gyventojų pabėgimai į Vakarus 6–9 dešimtmetyje SSRS sudėtyje esančios Lietuvos gyventojų pabėgimai į užsienį.

 

Prasiveržimas pro geležinę uždangą visuomet buvo susijęs su rizika, bet veržimosi motyvai ne visada buvo politiniai. Bėglių tikslas dažnai būdavo žmogiškos laisvės, verslumo, pagarbos asmenybei garantijos, kurios buvo neįmanomos SSRS. Kita bėgimo priežastis – pirmieji pokario metai, kai į užsienį rizikingiausiomis aplinkybėmis veržėsi partizanai, kad į Vakarus perduotų žinias apie save. Vėlesnių laikų bėgimai buvo irgi rizikingi, bet ne tokie ekstremalūs (neskaitant išskirtinių atvejų). Pastarajame knygos skyriuje chronologine tvarka surašyti į užsienį sėkmingai pabėgę asmenys, vienaip ar kitaip susiję su Lietuva.

 

Dr. D. Juodžio knygoje „Pabėgimai…“ gausu pabėgėlių istorijų, asmenų ir sienos kirtimo vietų nuotraukų, schemų, skelbiami KGB dokumentai iš LYA ir kt. archyvų. Ši knyga praturtins skaitytoją žiniomis apie SSRS „geležinės uždangos“ laikotarpį, pabėgėlių drąsą ir sumanumą, atskleis to meto kagėbistų bei specialiųjų agentų veiklą.

DARIUS INDRIŠIONIS
Vilniaus universiteto
Istorijos fakulteto doktorantas

 

STANISLOVAS BUCHAVECKAS
LGGRTC vyriausiasis istorikas

 

TERESĖ BIRUTĖ BURAUSKAITĖ

 

VALDEMARAS KLUMBYS
Humanitarinių mokslų daktaras,
LGGRTC vyriausiasis istorikas

„Genocidas ir rezistencija“ 2020 m. Nr. 2 (48)
„Genocidas ir rezistencija“ 2020 m. Nr. 2 (48)

2,00 

Atminties knygos
Logo
Atstatyti slaptažodį
Shopping cart